Mano profesinio gyvenimo tikslas - neuromokslu ir giluminiu pasitikėjimu grįstais sprendimais padėti atstatyti psichinę, emocinę ir fizinę sveikatą priklausomybės liga sergančiam žmogui ir jo artimiesiems.
Mano gyvenime yra labai daug džiaugsmo ir spalvų - ilgus metus dirbusi žurnaliste, laisvalaikiu sukūrusi tris grožines knygas, jau baigiu ir profesinę – apie šeimos ligą – priklausomybę. Esu baigusi ne tik tarptautinės komunikacijos (po to vadovavusi komunikacijos agentūrai), bet ir UNESCO menų magistro studijas. Teko prisiliesti prie veiklos vykdomojoje valdžioje. Esu keturių širdžių mama.
Tačiau esu patyrusi ir liūdesio, bejėgystės, kaltės, svetimumo, nerimo ir gėdos – mano žavioji, protingoji, nuostabioji mama mirė nuo priklausomybės. Taigi žinau, ką jauti, kaip gyveni ir kas Tavęs laukia jei pagalbos kreipsies ir jei – ne. Nuolat dalyvauju priklausomybių mokslo pasaulyje, konferencijose, seminaruose, profesinėse diskusijose su gydančiais Kolegomis. Matau pragertus kūdikius, verkiančius vaikus ir laidoju jaunas, bet ligos užvaldytas savo drauges.
Bet kasdien matau ir kaip žmogus atgimsta, pajaučia „aš galiu“ jėgą ir grįžta į save. Žinau ir kasdien patiriu, kad yra „naujos tapatybės formavimas“. Todėl ramiai ir užtikrintai kviečiu – ateik, rasime saugų ir ir pagarbų Tavo sveikimo kelią.
Šiuo metu dirbu ir respublikinio priklausomybės ligų centro (direktorius dr. Emilis Subata) Strateginės komunikacijos patarėja (www.rplc.lt)
Šiuo metu Integruotos Kūno Psichoterapijos Institute (vadovė dr. Miglė Dovydaitienė) studijuoju psichoterapiją (www.ikpi.lt)
Savanorystė
KOŠĖ: čia yra reanimacijos palata. Pypsi daug technikos, laša jūros vaistų, nuolat šalia budi profai. Kai kas čia šiose plačiose lovose pravartomi savaitėmis, kai kas - mėnesiais, dar kiti - pabūna valandą ir namo jau... nebegrįžta. Kiekvieną mielą kartą, po dienos, kai savanoriauju Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė - RVUL (Lazdynų ligoninėje) namo važiuoju tylomis: kiek nesuvokiamai žinių, kokios išminties, kokio proto aštrumo ir reakcijų, kiek diplomų ir išsilavinimų, o ir iš subtiliausių situacijų išvairavimų kiekvieną mielą valandą ir minutę reikia čia dirbantiems gydytojų ir slaugos komandoms. Dar posėdžiai, pasitarimai, penkiaminutės, dokumentai, artimųjų skambučiai, netylantys kvietimai į priėmimo skyrių. Bet kurios iš 365 dienų tikslas vienas - kad žmogus gyventų. Bet koks žmogus. Kiekvienas.
Jau lygiai metai, kai Ūminių apsinuodijimų ir Toksikologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje turiu galimybę su visomis konfidencialumo sutartimis gydymą stebėti savanorės akimis. Ir net jei šiame lauke didžiausias mano pasiekimas - įvesti paciento duomenis į kompiuterį, pakalbėti su tėvą atlydėjusia dukra, kartais pacientą motyvuoti kaip priklausomybių konsultantei ar po delyro ar komos nubudusį poną pamaitinti koše (o didžiausias praradimas - jokių papuošalų ir jau metai be lakuotų nagų), mano neįkainojama dovana - tai susivokimas. Nes aš tik čia sužinau, kuo skiriasi F10.1 nuo F10.2, F10.3 ir F10.4, bet ir tik čia realiai suvokiu ir pajuntu, ką gali žmogus, kovojantis už savo ar kito gyvybę. Ne už prestižą ar reputaciją, ne už pinigus, ne kokias pigias kasdienes teisuoliškumo derybas, ne už garbę ar orumą, o už gy-vy-bę.
Jei galiu patarti, tai vartoti psichoaktyvių medžiagų (kas yra ir alkoholis) geriau pradėti nereikia. Tai geriausia prevencija. Nes ir šiandien vėl mačiau traukulius, dusulius, putas iš burnos ir iš panikos nebeverkiančius artimuosius. Mačiau, žinoma, ir išrašomus: "Taip, ačiū, darysime, ką sakote, grįžti nebenorime".
Už šias patirtis esu nežmoniškai dėkinga gyd. Gabija Laubner Sakalauskienė, o taip pat ir gyd. Robertui Badarui ir gyd. Gabijai Mikulevičienei Gabija Mi, slaugytojų vadovei Jolantai, o ir Ritai su Kristina, kurios man užrišo tą sterilią prijuostę, įdavė dubenį su ryžiais ir pasitraukė: "Poną išlaisvinome nuo pritvirtinimų, būkite atidi. Arbatą lašinkite švirkštu, jei pasprings, šaukit".
Užsirašyk pokalbio dabar
Konfidencialumas ir anonimiškumas – 100 %